I-ajai Nemakščių Martyno Mažvydo gimnazijos abiturientų laidai įteikti brandos atestatai

I-ajai Nemakščių Martyno Mažvydo gimnazijos abiturientų laidai

įteikti brandos atestatai

 Liepos 11-osios pavakarę būrelis Nemakščių Martyno Mažvydo gimnazijos abiturientų kartu su tėveliais bei mokytojais rinkosi bažnyčioje, kur mokiniams mokyklos baigimo proga buvo aukojamos Šv. Mišios. Pasibaigus pamaldoms, visi sugužėjo į  mokyklos aktų salę. Čia jų laukė viena iš gražiausių mokyklos švenčių – brandos atestatų įteikimo ceremonija, pavadinta „Einu į svajonę“.

 

 Iškilmingą ceremonijos dalį pradėjusi gimnazijos direktorė Irena Jankevičienė sakė esanti laiminga galėdama pasveikinti I-ąją gimnazijos laidą, visus abiturientus, sėkmingai išlaikiusius brandos egzaminus ir gaunančius brandos atestatus: „Brandos atestatas patvirtina, kad jauni žmonės baigia etapą, trukusį dvylika jų gyvenimo metų, kai augo, brendo, lavinosi, darė pirmąsias klaidas ir iš jų mokėsi“. 

 Skambant iškilmingai muzikai, ne vienam fotografui stengiantis įamžinti šią džiugią akimirką, abiturientai žengė pasiimti savo svarbiausio dokumento. Visi, gavę atestatą iš gimnazijos direktorės  rankų, o iš artimųjų bei draugų gražiausių gėlių bei bučinių, buvo laimingi ir išdidūs. 

 Pasveikinti abiturientų atvyko  Raseinių rajono Savivaldybės Tarybos nariai Vaclovas Šimaitis  ir  Vladislovas Šimaitis. Svečiai džiaugėsi abiturientų pasiekimais, linkėjo sėkmės, o Vaclovas Šimaitis įteikė  savo vardo skatinimo fondo pinigines dovanas geriausiai mokyklą  baigusiai abiturientei Viktorijai Mejerytei bei sportiniais pasiekimais mokyklą garsinusiam Ignui Arlauskui.

 Abiturientus taip pat sveikino Nemakščių seniūnas Remigijus Laugalis. Sveikinimus perdavė Nemakščių darželio direktorė Dalia Mačiulaitienė, sėkmės linkėjo tėveliai, klasės auklėtoja, kuri  sakė: „Nesvarbu, kad jūs išeinat,  žinokite, kad visuomet galite ateiti čia, pasiguosti, pasitarti, paprašyti pagalbos, nes mes jūsų lauksime, visada pasiruošę padėti.“

 Pirmosios gimnazijos laidos tolesnį kelią stebės ne tik tėveliai, bet ir buvę mokytojai, auklėtoja, o Nemakščiai  lauks žinių apie jų gražius darbus, augimą, laimėjimus.

                                                                             

                                                                                                      12 klasės auklėtoja Reda Mėlinienė

 

Kad ne auksinės vasaros...

„Kad ne auksinės vasaros...“ 

 Paskutinė šių mokslo metų diena mums buvo ypatinga, neįprasta, labai graži ir be galo jautriai palietė kiekvieno iš mūsų širdį. Atsiliepdami į Tarptautinės komisijos iniciatyvą minėjome Gedulo ir vilties dieną pavadindami dainos žodžiais „Kad ne auksinės vasaros...“



 Dieną pradėjome 73-čiųjų trėmimo metinių paminėjimu aktų salėje. Istorijos mokytoja Roma Matikovienė priminė skausmingą Lietuvos istorijos laikotarpį, mokiniai demonstravo to laikotarpio fotografijas, Rūta Visockytė ir Rūta Mėlinytė dainavo tremtinių dainas, aštuntokai skaitė tremtinių prisiminimus, o mokyklos direktorė Irena Jankevičienė pasidalijo dar gyvų liudininkų patirtais išgyvenimais gūdžiame Sibire. Salėje vyravo kažkoks neapsakomas jausmas – liūdesys, gailestis, nerimas, kuris išaugo į pagarbą tremtiniams, Lietuvos patriotams ir išvedė visus mus  į kapines prie paminklų tremtiniams.

Dar iš vakaro pasigaminome mėlynų vosilkų žiedus, ant kurių užrašėme  žinomų tremtinių vardus, nurodėme, kas mus su jais sieja. Išsirikiavome nuo mokyklos į iškilmingą eiseną. Priekyje plevėsavo mokyklos ir ateitininkų vėliavos, perrištos gedulo juostelėmis, mergaitės nešė vosilkų ir laukinių gėlių puokštes. Ėjome  kupini įvairiausių jausmų, kuriuos vis stiprino mūsų vėl ir vėl atliekamos dainos „Kad ne auksinės vasaros...“ žodžiai. Žinau, kad ne vienas mokinys dar nebuvo matęs Zenono Liekio paminklo tremtiniams, gal nežinojo, nebuvo susimastęs, kur mūsų tėviškės žmonės be jokios kaltės buvo ištremti, ką turėjo patirti. Skaitėme ant paminklo iškaltas tremtinių pavardes, jų tremties vietas, padėjome gėles, klausėmės mokytojos Dalios Venckuvienės skaitomų jos tėvelio Konstantino Jovaišos ir kitų tremtinių ilgesingų eilių.

 Ir vėl dainavome tremtinių dainas. Ėjome namo, o mintyse vis skambėjo žodžiai : „Negaila tėčio nei mamos, nei tų jaunų dienų negaila  tik gaila gaila Lietuvos, kurią karštai mylėjau“.  Džiaugiausi, kad taip prasmingai užbaigėme mokslo metus, kad galėjome prisiliesti prie mūsų krašto istorijos, kad pilietiškumo daigeliai mūsų širdyse stiebiasi vis aukštyn.

Ateitininkė Kornelija Būtytė

 

Papildoma informacija